Ирина Эланс

Автор который поможет с любыми образовательными и учебными заданиями

Mokesčių sistema lietuvoje

VILNIAUS UNIVERSITETO

TARPTAUTINIO VERSLO MOKYKLA

„MOKESČIŲ SISTEMA LIETUVOJE“

Makroekonomikos kursinis darbas

Darbo vadovas____________________________

Vilnius, 2009

T U R I N Y S

Įvadas........................................................................................................................... 3

1. Mokesčių esmė........................................................................................................ 4

1.1 Mokesčių funkcijos................................................................................................ 4

2. Mokesčių sistemos raida Lietuvoje......................................................................... 5

3. Lietuvos Respublikos mokesčių sistema................................................................. 6

3.1 Pajamų mokesčio tarifai........................................................................................ 7

3.2 Lietuvos ir užsienio mokesčio bazė....................................................................... 8

3.3 Pelno mokestis. Pelno mokesčio tarifai ................................................................ 9

3.4 Pridėtinės vertės mokestis (PVM)....................................................................... 10

3.5 Akcizų mokestis.................................................................................................. 12

3.6 Akcizų mokesčio tarifai...................................................................................... 13

Išvados...................................................................................................................... 15

Literatūra................................................................................................................... 16

Įvadas

Nediskutuojamas faktas- mokesčiai būtini valstybės funkcijoms vykdyti. Mokesčiai - tai kaina už valstybės teikiamas paslaugas. Taip pat mokesčiai yra ekonomikos stabilizavimo priemonė. Pirmasis tokį požiūrį į mokesčius savo knygoje „Bendroji užimtumo, procento ir pinigų teorija“ (1936 m.) isdėstė Dž.Keinsas. Yra žinoma, jis propagavo aktyvų valstybės dalyvavimą ekonomikoje, pabrėždamas rinkos mechanizmo netobulumą.

Visuotinai pripažįstama, kad kiekvienas šalies gyventojas turetų prisidėti prie valstybės išteklių mokėdamas mokesčius, tad kažkurios dalies pinigų, kad nebūtų labai skaudu su jais išsiskirti, net nereikėtų laikyti savais.

Savo kursiniame darbe išdėstome mokesčių sistemos struktūrą, esminius dalykus, akcentuojame akcizų mokestį ir akcizų objektą. Taip pat aptarsime: pajamų mokesčio, pelno mokesčio ir akcizų mokesčio tarifus Lietuvoje, bei pridėtinės vertės mokestį.

1. Mokesčių esmė

Mokesčių esmė yra tai, kad valstybė turi sukaupti tam tikrus piniginius (ar natūrinius) išteklius savo veiklai, t.y. fukcijomos vykdyti. Valstybės funkcijoms vykdyti visada reikia vis didesnių finansinių išteklių. Finansinių išteklių svarbiausias, nuo seniausių laikų žinomas, šaltinis yra mokesčiai. Mokesčiai yra būtini, nes tai kiekvienos valstybės ekonominio bei socialinio gyvavimo pagrindas.

1.1. Mokesčių funkcijos

Socialinis ekonominis mokesčių vaidmuo pasireiškia jų funkcijomis. Svarbiausios funkcijos yra trys: fiskalinė, perskirstomoji ir reguliavimo.

Fiskalinė funkcija pasireiškia tuo, kad nacionalinio biudžeto pajamos iš esmės formuojamos per šalies mokesčių sistemą (pvz., Lietuvoje mokestinės įplaukos sudaro apie 95 proc. nacionalinio biudžeto pajamų).
PerskirstomojiØ funkcija susijusi su fiskaline funkcija ir pasireiškia tuo, kad mokesčių mokėtojų lėšos, sukauptos nacionaliniame biudžete, perskirstomos subsidijų, paramos ir kitų pervedimų (transferų) forma gyventojams, ūkio subjektams, ekonominės veiklos sferoms, regionams.
Reguliavimo funkcija realizuojamaØ tada, kai valstybė per mokesčių sistemą (įvesdama naujus mokesčius, keisdama tarifus ar/ir apmokestinimo taisykles, suteikdama mokesčių lengvatas ir t.t.) reguliuoja išteklių pasiskirstymą ekonomikoje, skatina ar stabdo tam tikrą ekonominę veikla bei veikia makroekonominius procesus (augimą, infliacija, užimtumą).

2. Mokesčių raida Lietuvoje

Dar ankstyvaisiais viduramžiais Lietuvoje kunigaikščiai rinko mokesčius derliumi ir galvijais.

Bėgant amžiams mokesčių sistema tobulėjo ir keitėsi, atsirado daug mokesčių rūšių, susikūrė mokesčių surinkimo tarnybos. Vyriausiasis Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės finansų tvarkytojas buvo krašto iždininkas su jam pavaldžiais vietiniais iždininkais ir žemesniaisiais iždo tarnautojais – mokesčių rinkėjais. XVIII amžiuje buvo įgyvendintas biudžeto viešumo principas.

Lietuvai patekus Rusijos imperijos valdžion, pagrindiniu tiesioginiu mokesčiu tapo dar Petro I laikais įvestas pagalvės mokestis, kurį 1875 metais pakeitė žemės mokestis. Carinės Rusijos mokesčių sistema rėmėsi netiesioginiais mokesčiais (akcizais, muitais, fiskaliniais monopoliais). Lietuviškų gubernijų 1913 metų valstybinių finansų sąmatoje netiesioginių mokesčių įplaukos buvo 6 kartus didesnės už tiesioginių mokesčių įplaukas.

Kaizerinės Vokietijos okupacijos metais Lietuvos teritorijoje buvo įvesta tokia mokesčių sistema, kuri atitiko Vokietijos finansų sistemą. Buvo įvesta daug naujų mokesčių ir atgaivinti anksčiau egzistavę. Netiesioginių mokesčių pajamos 4 kartus viršijo pajamas iš tiesioginių mokesčių.

1918 metais, paskelbus nepriklausomą Lietuvos valstybę, imtasi kurti naują finansų aparatą. Vyriausiuoju mokesčių prižiūrėtoju tapo finansų ministras, o mietuose ir apskrityse buvo paskirti mokesčių inspektoriai ir jų padėjėjai. 1919 metais įvesti mokesčiai, kurie buvo imami ir carinės Rusijos laikais, bei daug naujų mokesčių. 1922 metais, įvedus nacionalinę valiutą litą, tvirtesnį pagrindą įgavo ir finansai. Valstybės biudžetas net ir sunkais krizės metais buvo nedeficitinis. Mokesčiai sudarė 53 – 66 procentus biudžeto pajamų, o netiesioginių mokesčių pajamos buvo 3 – 5 kartus didesnės nei pajamos iš tiesioginių mokesčių.

1940 metais Lietuvą okupavus Sovietų Sąjungai, po nacionalizacijos smarkiai sumažėjo privatus ūkio sektorius ir padidėjo visuomeninis (socialistinis) ūkio sektorius. Tai iš esmės pakeitė ir finansus: buvo įgyvendinama propagandinė klasinė mokesčių politika, įvesti sovietiniai mokesčiai.

1941 metais Lietuvą užėmusi hitlerinė Vokietija tik padidino mokesčių naštą, įvesdama naujus ir reikalaudama mokėti ankstesnius mokesčius.

Pokario metais Lietuvos finansai sudarė sudėtinę Sovietų Sąjungos finansų sistemos dalį.

1990 metais, atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, pradėta formuoti iš esmės nauja Lietuvos Respublikos mokesčių sistema, mokesčius administravo Lietuvos Respublikos Finansų ministerija. 1995 metais buvo sukurta savarankiška valstybės institucija – Valstybinė mokesčių inspekcija prie Finansų ministerijos, kuri yra pagrindinis Lietuvos Respublikos mokesčių administratorius.

Esminiai pasikeitimai mokesčių sistemoje siejami su Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 – 2004 metų programa ir jos įgyvendinimo priemonėmis. Parengta ilgalaikė mokesčių sistemos koncepcija, nubrėžtos būsimosios mokesčių sistemos gairės, jos reformavimo kryptys siekiant sukurti darnią, šiuolaikinę Lietuvos Respublikos mokesčių sistemą, užtikrinančią, kad mokesčių teisės aktai būtų suderinti su Europos Sąjungos teisės aktais.

3. Lietuvos Respublikos mokesčių sistema

Mokesčių sistema – tai visuma mokesčių, kuriuos nustato valdžia ir ima vykdomieji organai, taip pat mokesčių nustatymo metodai ir principai. Mokesčių sistema apima įvairias mokesčių rūšis. Jie klasifikuojami pagal įvairius požymius.
Mokesčiai nėra baudos, skiriamos už šalies įstatymų pažeidimus, juos taip pat reikia skirti nuo pajamų, kurias valstybė gauna iš kokios nors ūkinės veiklos ar už specialias paslaugas, teikiamas asmenims, pavyzdžiui, vyriausybės pajamos iš Valstybės pašto. Kitaip tariant, mokesčiai yra suprantami kaip valstybės ar savivaldybių valdžios nustatyti įstatyminių aktų pagrindu privalomi mokėjimai į tam tikro valdymo lygio biudžetą bei nebiudžetinius fondus. Juos moka pavieniai asmenys, firmos ir kiti šalies teritorijoje esantys ekonominiai subjektai. Jų socialinis-ekonominis vaidmuo pasireiškia jų funkcijose, kurių svarbiausios yra dvi: fiskalinė ir reguliavimo.
Didelės įvairovės negamybinėms funkcijoms vykdyti valstybei reikia labai daug kasmetinių išlaidų. Reikia palaikyti vidaus tvarką, apsisaugoti nuo priešų, plėtoti švietimą, kultūrą, mokslą, sveikatos apsaugą, mokėti pensijas ir palūkanas už paskolas, paimtas atlyginti ypatingoms išlaidoms, kurių nepakako valstybės pajamų bei įplaukų ir kt. Visiems šiems tikslams kasmet valstybė turi išleisti didžiules pinigų sumas. Mūsų dienomis valstybė bando, bet labai retai sėkmingai, viską apmokėti be skolinimosi. Ji stengiasi priartinti savo išlaidas prie pajamų, kurių daugiausia gauna imdama mokesčius iš žmonių, gyvenančių jos teritorijoje. Taigi valstybei reikia didelių finansinių išteklių, kurių pagrindinis formavimo šaltinis yra mokesčiai. Vadinasi mokesčiai – valstybės ekonominio gyvenimo pagrindas.
Mokesčių atsiradimas turi savo istoriją. Jie tapo aktualūs jau XV-XVI a., kai Europos valstybėse prasidėjo politinės valdžios centralizavimas, pareikalavęs didelių išlaidų karalių rūmams, armijai, valstybiniam aparatui išlaikyti. Šiam tikslui buvo kuriami apmokestinimo principai.
Nuo XIX a. antros pusės pasikeitė mokesčių sąvokos traktavimas, pavyzdžiui, kad mokesčiai yra kaip atlyginimas vyriausybei už jos politinę, ekonominę ir socialinę veiklą.
Dabar mokesčiai suprantami kaip valstybės pajamų šaltinis, o kartu kaip galinga ekonominė priemonė valstybės rankose. Priimami mokesčių įstatymai, per juos vykdomas šalies ekonominis reguliavimas.
Įstatyminiais aktais nustatytų mokesčių rūšių visuma sudaro valstybės mokesčių sistemą.

Lietuvos Respublikos sistema išskiriama į valstybei skirtus (mokamus į valstybės biudžetą) ir i vietinius mokesčius (mokamus į savivaldybių biudžetus). Valstybės mokesčiai: gyventojų pajamų mokestis (nuo 2003-01-01 ), pelno mokestis (nuo 2002-01-01 ), pridėtinės vertės mokestis, akcizai, socialinis mokestis (nuo 2006-01-01), tarptautinės prekybos ir sandorių mokesčiai, valstybės rinkliava, konsulinis mokestis, mokestis už valstybinius gamtos išteklius, naftos ir dujų išteklių mokestis, mokestis už aplinkos teršimą, transporto priemonių mokesčiai, įmokos į Valstybinio socialinio draudimo fondą, įmokos i sveikatos draudimo fondą, įmokos į garantinį fondą, loterijų ir azartinių lošimų mokestis, prekių apyvartos mokestis (nuo2004-05-01), kvotinio cukraus gamybos ir papildomo cukraus gamybos mokestis (nuo 2004-07-01), baltojo cukraus gamybos virškvočio mokestis (nuo 2003-01-01), mokesčiai už PNO registravimą, mokestis už valstybės turto naudojimą patikėjimo teise (nuo 2005-01-01). Vietiniai (savivaldybių) mokesčiai: gyventojų pajamų mokestis (nuo 2003-01-01), žemės mokestis, įmonių ir organizacijų nekilnojamo turto mokestis (iki 2006-01-01), nekilnojamo turto mokestis (nuo 2006-01-01), vietinė rinkliava, prekyviečių mokestis (iki 2004-01-01), paveldimo turto mokestis (nuo 2003-01-01).

3.1. Pajamų mokesčio tarifai

GPM (Gyventojų pajamų mokesčio) įstatyme reglamentuoti tik 2 tarifai: 15% ir 33%.

15% tarifas taikomas:

pajamoms iš paskirstytojo pelno ir palūkanoms;
jūrininkų už darbą laivo reiso metu gautoms pajamoms;
sportininkų pajamoms;
atlikėjų pajamoms;
honorarai;
gautoms pagal autorinę sutartį pajamoms iš kūrybos;
pajamoms, gautoms iš turto nuomos, jeigu tai nėra gyventojo verslas;
neindividualios veiklos turto pardavimo ar kitokio perleidimo nuosavybėn pajamoms;
pensijų išmokoms iš Pensijų fondų tam tikromis sąlygomis;
grąžinamoms gyventojo sumokėtoms pensijų įmokoms į Pensijų fondą tam tikromis sąlygomis;
išmokoms pagal gyvybės draudimo sutartį tam tikromis sąlygomis;
grąžinamoms gyventojo sumokėtoms įmokoms pagal nutraukto gyvybės draudimo sutartį tam tikromis sąlygomis;
pajamoms, gautoms iš 3-7 punktuose nenurodytos individualios veiklos, jeigu gyventojo sprendimu iš pajamų neatimti leidžiami atskaitymai

33% tarifas taikomas:

Visoms kitoms pajamoms, kurioms netaikomas 15 proc. tarifas.

Manoma, kad tik du tarifai leis supaprastinti pajamų mokesčio administravimą ir išvengti išskirtinų apmokestinimo sąlygų. Turbūt būtų teisingiau visiems rinkos veikėjams sudaryti vienodas sąlygas nei taikyti ypatingas išimtis, nes tai dažniausiai sąlygoja nesąžiningus žmonių santykius, mažina aktyvumą, skatina abejingumą veiklos perspektyvai, sudaro nevienodas konkurencinės kovos sąlygas. Visiems kartu reikėtų atsižvelgti į šalies ekonominio išsivystymo lygį, dabartinio ir ateities verslo perspektyvas, plėtojimosi tempus krašte, bei viską pagrįsti analitiniais, objektyviais skaičiavimais.

3.2. Lietuvos ir užsienio mokesčio bazė

Lietuvos vieneto mokesčio bazė yra visos Lietuvos Respublikoje ir užsienio valstybėse uždirbtos pajamos.
Užsienio vieneto mokesčio bazė yra:

užsienio vieneto per nuolatines buveines Lietuvos Respublikos teritorijoje vykdomos veiklos pajamos;
ne per nuolatines buveines Lietuvos teritorijoje gautos pajamos, kurių šaltinis yra Lietuvos Respublikoje:

palūkanos, išskyrus palūkanas už Vyriausybės vertybinius popierius, sukauptas ir išmokamas palūkanas už indėlius ir palūkanas už subordinuotas paskolas, kurios atitinka Lietuvos banko teisės aktais nustatytus kriterijus;
pajamos iš paskirstytojo pelno;
honorarai,
pajamos už parduotą, kitokiu būdu perleistą nuosavybėn arba išnuomotą nekilnojamąjį pagal prigimtį daiktą, esantį Lietuvos Respublikos teritorijoje;
kompensacijų už autorių arba gretutinių teisių pažeidimą pajamos;
pajamos už Lietuvos Respublikoje vykdomą atlikėjų ir sporto veiklą;
metinės išmokos (tantjemos) už stebėtojų tarybos narių veiklą.

3.3. Pelno mokestis. Pelno mokesčio tarifai

Pelno mokesčio mokėtojai yra:

Juridinio asmens teises turinčios įmonės, kurių veiklą reglamentuoja LR įmonių įstatymas.
Juridiniai asmenys, vykdantys nekomercinę veiklą, bet gavę pajamų iš komercinės ūkinės veiklos, išskyrus Lietuvos banką ir biudžetines įstaigas (nebiudžetinių lėšų atžvilgiu).
Užsienio valstybių įmonės, kurių veiklą reglamentuoja užsienio valstybių įstatymai ir kurių buveinė yra užsienio valstybėje.

Pelno mokesčio mokėtojai (subjektai) yra Lietuvos ir užsienio apmokestinamieji vienetai. Lietuvos vienetas yra juridinis asmuo, įregistruotas Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka. Užsienio vienetas yra juridinis asmuo ar organizacija, kurių buveinė yra užsienio valstybėje ir kurie užsienyje įsteigti, įkurti ar kaip kitaip organizuoti pagal užsienio valstybės teisės aktus.

Lietuvoje pelno mokesčio nemoka biudžetinės įstaigos, Lietuvos bankas, valstybės ir vietos savivaldos institucijos, įstaigos, tarnybos ir organizacijos, valstybės įmonė Indėlių draudimo fondas ir pelno nesiekiantys vienetai.

Pelno mokesčio dydį lemiantys veiksniai:

Mokesčiai bazės nustatymo tvarka;
Mokesčio tarifas;
Pelno ir kitų mokesčių sąveika.

Pelno mokesčio tarifai:

13% - Vienetų, kuriuose vidutinis sąrašuose esančių darbuotojų skaičius neviršija 10 žmonių ir mokestinio laikotarpio pajamos neviršija 500 000 litų (netaikoma, kai dalyvis ar jo šeimos nariai yra ir kitų vienetų dalyviai; dalyvis (dalyviai) valdo daugiau kaip 50% akcijų (dalių)).

10% - Užsienio vieneto pajamos, kurių šaltinis Lietuvoje ir jos gautos ne per jų nuolatines buveines Lietuvoje.

15% -

Lietuvos vieneto nuolatinių buveinių apmokestinamasis pelnas;
Pajamos iš paskirstytojo pelno.

PAJAMOS – Neapmokestinamosios pajamos + Leidžiami atskaitymai (įprastinės veiklos sąnaudos, patvirtintos dokumentais) + Ribojamų dydžių leidžiami atskaitymai (nuostoliai, mokesčiai, parama, nusidėvėjimas, amortizacija) = APMOKESTINAMAS PELNAS

Pelno mokesčiu neapmokestinamos kai kurios Lietuvos vieneto ir užsienio vieneto per nuolatines buveines uždirbtos ar gautos pajamos:

Gauta parama (labdaros ir paramos įstatymo tvarka);
Gautos draudimo išmokos, neviršijančios patirtų nuostolių vertės;
Pensijų fondų gautos pensijų įmokos bei šių fondų investicinės pajamos;
Praėjusių mokestinių laikotarpių leidžiamų klaidų ir netikslumų taisymai;
kitos nepamokestinamos pajamos

3.4. Pridėtinės vertės mokestis

Pridėtinės vertės mokestis (PVM, angliškai – Value Added Tax) yra vienas iš vartojimo mokesčių.

PVM moka apmokestinamasis asmuo (AA), kuris gali būti Lietuvos Respublikos ar užsienio asmuo.

Lietuvoje nuo 1992 m. iki 2000 m. PVM tapo svarbiausiu biudžetinių įplaukų šaltiniu, jį galimavadinti efektyviu mokesčiu, nes administravimo ir kontrolės kaštai, palyginti su kitų mokesčių, yra mažesni.

PVM mokėtojas – apmokestinamasis asmuo, mokesčio administratoriaus įregistruotas kaip PVM mokėtojas. Apmokestinamuoju asmeniu gali būti tik tas, kuris vykdo bet kokio pobūdžio ekonominę veiklą.

Atsiskleidęs tarpininkas- apmokestinamsis asmuo, kuris tarpininkauja prekių tiekimo ar paslaugų teikimo sandoryje kito vardu ir sąskaita.

Neatsiskleidęs tarpininkas- apmokestinamasis asmuo, kuris tarpininkauja prekių tiekimo ar paslaugų teikimo sandoryje savo vardu, bet kito sąskaita.

Svarbu tai, kad pagal PVM įstatymą ekonomine veikla nelaikoma:

darbo veikla;
valstybės ir savivaldybių veikla;
akcijų ir kitų vertybinių popierių turėjimas, net jeigu iš jo tam tikrą tęstinį laikotarpį gaunama pajamų. Ši išimtis neapima minėto turto pardavimo arba kitokio perdavimo;
banko indėlio ir sąskaitos ar banko kortelės sąskaitos turėjimas, net jeigu iš jo tam tikrą tęstinį laikotarpį gaunama pajamų;
atsitiktiniai sandoriai – tarpusavyje nesusiję sandoriai, neturintys nuolatinumo požymių.

PVM tarifai:

5% - Keleivių vežimo reguliaraus susisiekimo maršrutais ir keleiviniais traukiniais paslaugoms; knygoms, laikraščiams, žurnalams pagal sąrašą(nuo 2003 01 01); vaistams ir medicinos prekėms pagal sąrašą (nuo 2004 01 01); viešbučio tipo ir specialaus apgyvendinimo paslaugoms (turizmo veikla) (nuo 2003 01 01); ekologiškai švariems maisto produktams (nuo 2006 01 01); šviežiai atšaldytao mėsai, atšaldytai ir užšaldytai naminių paukščių mėsai ir jų valgomiesiems produktams (nuo 2003 01 01);

18% - Prekių tiekimo ir paslaugų teikimo atvejais, o taip pat importuojamoms prekėms

0% - Prekių eksportui ir su juo susijusioms draudimo bei finansinėms paslaugoms; keleivių išgabenamoms prekėms; aukso tiekimui į Lietuvos banką; diplomatinėms atstovybėms bei įstaigoms skirtoms prekėms ir paslaugoms; kilnojamųjų daiktų aptarnavimui; atstovavimui šalies sandoriuose ir sandoriuose už Lietuvos ribų; prekėms, tiekiamoms paramos gavėjams; kitais atvejais;

9% - Gyvenamųjų namų statybos, renovacijos, šiltinimo ir projektavimo, inžinierinių tiltų statybos bei teritorijų tvarkymo paslaugoms;

PVM mokėtojai i biudžetą moka PVM skirtumą (iš gaunamos mokesčio sumos už parduotas prekes ar paslaugas atimama sumokėta mokesčio suma tiekėjams). Toks PVM mokėjimo į biudžetą mechanizmas veikia ir Lietuvoje, nes antraip ta pati vertė būtų apmokestinama kelis kartus, chaotiškai didėtų kainos. Galima būtų teigti, kad iš pardavimo PVM (atlygio) atimamas pirkimo PVM (suma tiekėjams), įskaitant ir importo PVM, ir teigiamas skirtumas mokamas į biudžetą, o neigiamas skirtumas pagal PVM įstatyme numatytas sąlygas gali būti grąžinamas.

PVM atskaita – yra pirkimo arba importo PVM dalis, atskaitoma įstatymo nustatyta tvarka.

Teisę į PVM atskaitą turi tik PVM mokėtojai, tačiau jie šia teise gali ir nesinaudoti. Jeigu PVM apmokestinamas prekes perduoda asmenys ne PVM mokėtojai, jie neturi teisės atsiskaityti prekių ir paslaugų pirkimo ar importo PVM, kurį sumokėjo tiekėjui, taip pat negali imti pagal nustatytą PVM tarifą apskaičiuotos PVM sumos iš pirkėjo, išskyrus įstatyme numatytus specialius atvejus.

PVM mokėtojas turi teisę į PVM atskaitą:

bet kokiai ekonominiai apmokestinamai veiklai;
veiklai, vykdomai už šalies ribų, jeigu ji būtų apmokestinama šalyje, išskyrus draudimo ir finansines paslaugas;
PVM atskaita už fizinio asmens įsigytą ilgalaikį materialujį turtą.

3.5. Akcizų mokestis

Akcizas – netiesioginis mokestis privačių įmonių prekėms ir paslaugoms. Apmokestinimo objektas yra masinės vidaus gamybos prekės (cukrus, arbata ir kt.), taip pat paplitę įvairūs komunaliniai, transporto, kultūriniai ir kiti patarnavimai. Numatant akcizo mokesčius, paprastai stengiamasi pasirinkti neelastingos paklausos prekes bei paslaugas. Pagal ėmimo būdą akcizus skirsto į universalius ir individualius. Individualūs akcizai imami už atskiras prekes tvirtomis sumomis už prekės vienetą. Pvz.: už vyną, tabaką, benziną, alų ir kt.
Universalus akcizas (apyvartos mokestis) imamas nuo vidaus gamybos prekių vertės (o kai kuriose šalyse ir užsienio gamybos prekių), taip pat nuo teikiamų paslaugų piniginės apyvartos. Tokį akcizą nustato procentais nuo apyvartos.

Aktualu ir žymėtina, kad akcizų tarifų dydžiai tiek Lietuvoje, tiek užsienio šalyse yra labai įvairūs ir neilgalaikiai.

Lietuvoje akcizų mokestį reglamentuoja „Lietuvos Respublikos akcizų įstatymas“, priimtas Seime 1994 m. balandžio 12 d. Ir įsigaliojęs nuo 1994 m. gegužės 1 d. Naujos redakcijos akcizų įstatymas Seime priimtas 2001 m. spalio 30 d. ir įsigaliojo nuo 2002 m. liepos 1 dienos.

Mokesčio subjektas (Akcizų mokėtojai) –Akcizinių prekių sandėlių savininkai, Akcizinių prekių importuotojai, kiti asmenys, importavę ar panaudoję akcizines prekes.

Mokesčio objektas – Etilo alkoholis ir alkoholiniai gėrimai; apdorotas tabakas; kuras.

Mokesčio šaltinis – sutampa su mokesčio objektu.

Apmokestinimo vienetas –Natūrinis (tūrinė alkoholio koncentracijalitre gėrimo; tona; hektolitras; litras; cigarečių skaičius).

Mokesčio tarifas – Absoliuti mokesčio suma natūriniam vienetui, o cigaretems dar ir vertybinis elementas.

Apmokestinimo lengvatos – Įvairios mokesčio objektų neapmokestinimo sąlygos arba apmokestinamas mažesniu tarifu.

Mokesčių ėmimo būdas – Netiesioginis( per kainų sistemą).

Mokesčius nustato pagal akcizų deklaraciją.

Importuojamos prekės tampa akcizų objektu, kai dėl jų atsiranda importo skola muitinei.

3.6. Akcizų mokestis. Akcizų mokesčio tarifai

Akcizų įstatyme apmokestinimo vienetai yra natūriniai, išskyrus cigaretėms taikomą kombinuotą akcizo tarifą, kurio vienas iš elementų yra vertybinis. Sename akcizų įstatyme net septynių akcizų objektų apmokestinamoji vertė buvo prekių pardavimo kaina be akcizo ir PVM (Lietuviškoms prekėms) ar muitinė vertė, įskaitant muitą (importuojamoms prekėms). Importuojamoms prekėms vienas mokestis išskaičiuojamas iš kito mokesčio. Galiojančiame įstatyme tokia tvarka nereglamentuojama, Akcizų mokesčio tarifų dydžiai yra individualūs kiekvienai prekių rūšiai ir nustatomi absoliučian suma prekės kiekiui arba svorio bei tūrio vienetui.

Lietuvoje apmokestinamos tik prekės (paslaugos neapmokestinamos). Akcizų mokesčio našta ilgą laiką (iki 2002 m. liepos 1dienos) Lietuvos sąlygomis buvo sunkesnė nei siūloma mokesčių kodekse. Akcizų mokesčio tarifai buvo per daug detalizuoti (ypač) alkoholiui, nurodomi įvairiais mato vienetais, kas labai apsunkindavo apskaitą ir akcizo mokesčio mokėtojus. Pasauliniame mokesčių kodekse tarifai yra tik procentiniai proporciniai nuo prekių pardavimo kainos be akcizo ar PVM. Galiojančiame akcizų įstatyme akcizų objektai matuojami hektolitrais, kilogramais, tonomis, o šiems vienetams nustatyti mokesčio tarifai. Cigaretės apmokestinamos kombinuotu akcizo tarifu, kurį sudaro du elementai: specifinis elementas – 30,2 lito už 1000 cigarečių ir vertybinis elementas - 10 procentų nuo maksimalios mažmeninės kainos. Visiems gėrimams nurodoma faktiška alkoholio koncentracija, išreikšta tūrio procentais.

Lietuvos akcizų mokesčio įstatyme reglamentuojami atvejai, kai akcizų objektai neapmokestinami, nors kitomis sąlygomis tos pačios prekės (alkoholis, kuras, tabakas) akcizais apmokestinamos. Pavyzdžiui, akcizas nemokamas, kai alų, vyną, kitus fermentinius gėrimus, mineralinį kurą pasigamina fizinis asmuo savo asmeniniam naudojimui (savo ar šeimos poreikiams); kuras atleidžiamas nuo akcizų, kai tiekiamas kaip kuro atsargos orlaiviams, laivams, nuo 2003 m. spalio 1 dienos gazolis (dyzeliniai degalai), skirti naudoti žemės ūkyje, taip pat vidaus vandenų žuvininkystėje, esant tam tikriems apribojimams.

Neapmokestinti akcizų objektai Lietuvos sąlygomis: eksportuotos prekės; prekės, skirtos užsienio šalių diplomatinių ir konsulinių atstovybių veiklai; atgabenamos prekės keleivių asmeniniame bagaže; importuojamos prekės, neapmokestintos importo mokesčiais; tiekiamos prekės kaip atsargos laivams, orlaiviams, gabenantiems keleivius ir krovinius tarptautiniais maršrutais; užsienio valstybių kariuomeniu vienetų įvežamos prekės karinėms pratyboms ir kitiems renginiams.

Akcizų mokesčio apskaičiavimas, mokėjimas ir deklaravimas. Akcizais apmokestinamų prekių sandėlio savininkas privalo deklaruoti akcizų mokestį už iš sandėlio išgabentas ar sandėlyje sunaudotas prekes, už kurias akcizai nesumokėti. Akcizai neskaičiuojami už sandėlyje ar gabenimo metu prarasdtą prekių kiekį, neviršijantį vyriausybės nustatytos natūralios netekties normų, taip pat už prekes, prarastas dėl nenugalimos jėgos (force majeure) aplinkybių, kai tai įrodyta vyriausybės nustatyta tvarka. Akcizų mokesčio suma apskaičiuojama, taikant akcizų tarifus, galiojusius prekių išgabenimo ar sunaudojimo dieną. Akcizų mokestis įskaitomas i valstybės biudžetą.

Apie akcizų deklaracijas:

Akcizų mokestinis laikotarpis yra kalendorinis mėnuo, kuriam pasibaigus, iki kito mėnesio 15 dienos mokesčio mokėtojas privalo vietos mokesčio administratoriui pateikti akcizų deklaraciją ir jos priedus. Jeigu vienas savininkas turi kelis akcizais apmokestinamų prekių sandėlius, deklaracija pateikiama atskirai už kiekvieną sandėlį. Akcizų įstatyme vyriausybei leidžiama nustatyti už mokestinį laikotarpį mokėtinos akcizų sumos ribą, o šią ribą viršijus, gali būti nustatytas dešimtadienio mokestinis laikotarpis.

Akcizų deklaracijos yra penkios, o kai kurioms iš jų dar turi būti pateikiamos papildomų duomenų formos:

Apdoroto tabako akcizų deklaracija;
Kuro akcizų deklaracija;
Naftos dujų akcizų deklaracija;
Alaus akcizų deklaracija;
Etilo alkoholio ir alkoholinių gėrimų akcizų deklaracija.

Įšvados

Apžvelgus mokesčių sistemą ir įsigilinus į pagrindinius mokesčių sistemus elementus tenka pripažinti kad, pagrindinis apmokestinimo uždavinys – valstybės pajamų, reikalingų jos išlaidoms (valstybės valdymui, nacionalinei apsaugai, švietimui, sveikatos apsaugai ir kt.) padengti, formavimas. Mokesčiai gali būti panaudoti ir kaip poveikio ekonomikai, bei ūkio stabilizavimui priemonė. Apmokestinimas turi padėti siekti visiško užimtumo, pastovaus ūkio gamybinio pajėgumo kilimo, turi prisidėti prie pajamų ir turto perskirstymo.

Aiškiau suvokėme tai, jog mokesčiai renkami tam, kad valstybė užtikrintų savo piliečių saugumą, socialines garantijas, bei atliktų svarbias funkcijas. Dauguma žmonių sutinka su tuo, kad mokesčius reikia mokėti (nes jeigu nesutiktų, vargu, ar kas juos mokėtų), tačiau jie daugiau ar mažiau slegia žmones. Mokesčiai slegia visus piliečius. Nesvarbu, kad žmogus nėra verslininkas, nesiverčia prekyba ar tarpininkavimu. Net ir mažai uždirbantis žmogus praranda dėl mokesčių didelę savo pajamų dalį,todėl mokesčiais norėtų atsikratyti, arba bent jau maksimaliai sumažinti juos.

Bet čia jau kita monetos pusė: mokesčio sumažinimas sumažintų nenorą juos mokėti. Didelės mokesčių normos skatina žmones ieškoti būdų - legalių ar ne, kaip išvengti mokesčių, ar mokėti pačius minimaliausius. Jei mokesčių normos sumažinamos, žmonės, gaunantys dideles pajamas, galbūt praleidžia mažiau laiko ir įdeda mažiau pastangų ieškodami būdų, kaip išvengti mokesčių. Kadangi kai kurie žmonės nešvaisto laiko ir pastangų, tai, be abejo, ir gamina daugiau. Be to, mokesčių sumažinimas skatintų daugiau efektyvių investicijų, nes investitoriai rimčiau atsižvelgtų į savo investicijų produktyvumą ir neišsisukinėtų nuo mokesčių. Mažesnės mokesčių normos skatintų aktyviau dirbti, taupyti, bei patiems investuoti.

Mes pritariame vienai iš daugelio mokesčių teorijų idėjai :

mokesčiai yra ekonomikos stabilizavimo priemonė, mokesčiai – tai pajamų išlyginimo priemonė.

Literatūra ir informaciniai šaltiniai:

Eugenija Buškevičiūtė, Viešieji finansai, vadovėlis, Kaunas, 2006 m.
www.finmin.lt
www.lrs.lt