MYKOLO ROMERIO UNIVERSITETO

TEISĖS FAKULTETO

BAUDŽIAMOSIOS TEISĖS IR KRIMINOLOGIJOS KATEDRA 
 
 
 

ROMAN MIRONČUK

(TEISĖS STUDIJŲ PROGRAMA, IŠTĘSTINIŲ STUDIJŲ)

(4 KURSAS, TEbn7-03, 088621) 
 

NUSIKALSTAMUMAS IR POLITIKA: TARPUSAVIO SĄVEIKA

Kursinis darbas 
 
 

                                                                                         DARBO VADOVĖ: AISTĖ    KUOLAITĖ 
 

                                                                                          TIKRINO:  

                                                                                          VERTINIMAS:   
 
 
 
 
 
 
 
 

Vilnius,  2011

TURINYS 

ĮVADAS

    Nusikalstamumo kaip socialinio reiškinio tyrimas yra permanentinis procesas, nes pats šis reiškinys nuolat atsinaujina ir kinta. Šiuolaikinėje Lietuvoje stipriai pasikeitus sociumo gyvenimo sąlygoms ir raiškos formoms vyksta dideli viso nusikalstamumo pokyčiai. Kuriantis Lietuvos Respublikos demokratinei valstybei ir teisei, teoriniu ir praktiniu požiūriu aktualu ištirti nusikalstamumo ir politikos tarpusavio sąveiką. Valstybės institucijos ir politikai turi visas priemones siekti valstybei reikalingų tikslų: priimti reikalingus sprendimus, keisti įstatymus, jei jie trukdo pasiekti reikalingus tikslus, pertvarkyti institucijas. Nusikalstamumo pokyčius visoje šalyje labiausiai įtakoja šalies ekonominis nuosmukis. Gyventojų pragyvenimo lygiui didelę įtaką daro valstybės mokesčių politika, prastėjančios socialinės garantijos, didėjanti infliacija, mažėjantis darbo užmokestis. Bedarbystė, alkoholizmas, narkomanija formuoja tam tikrų gyventojų grupių, ypač nepilnamečių, antisocialines nuostatas. Vis jaunesnio amžiaus žmonės pradeda vartoti alkoholį, narkotikus, o jų paveikti daro nusikaltimus arba patys tampa aukomis. Vis daugiau darbuotojų praranda darbą, kartu ir pragyvenimo šaltinį. Bedarbių gretas dažniausiai papildo žemiausią kvalifikaciją turintys darbuotojai. Būtent ši, žemiausią kvalifikaciją ir išsilavinimą turinti žmonių grupė, labiausiai linkusi daryti nusikalstamas veikas¹. Ekonominis nuosmukis ir bedarbystė ženkliai įtakoja ir migracijos procesus. Dalis nusikalstamas veikas vykdančių asmenų ne tik išvyksta iš tėvynės, tačiau ir grįžta į Lietuvą, ir čia toliau vykdo savo kriminalinę veiklą.

    Tyrimo objektas – nusikalstamumo ir politikos tarpusavio sąveika.

    Tyrimo tikslas - įvertinti nusikalstamumo ir politikos tarpusavio sąveiką.

    Tyrimo uždaviniai:

1. Atlikti nusikalstamumo kiekybinių ir kokybinių rodiklių Lietuvoje kriminologinę analizę;
2. Įvertinti egzistuojančią baudžiamąją politiką bei praktiką ir įvertinti jas pagrindžiančias teorines prielaidas;
3. Išanalizuoti nusikalstamumo socialinės kontrolės ir prevencijos sistemą, lygius ir priemones.

    Tyrimo šaltiniai ir metodai. Tyrimo šaltiniais tapo kriminologijos, baudžiamosios teisės, sociologijos ir kita mokslinė literatūra, Lietuvos Respublikos ir užsienio šalių įstatymai, įvairių Lietuvos institucijų strateginio planavimo dokumentai. Tyrimui buvo panaudoti kriminologiniai, teisiniai ir sociologiniai tyrimų metodai: istorinis, loginis, sisteminis, statistinės analizės, analizės ir sintezės metodai.

1. TEORINĖS NUSIKALSTAMUMO IR POLITIKOS SĄVEIKOS PRIELAIDOS

2.1. Valdžios panaudojimas socialinės kontrolės tikslams

    Kriminologinis žinojimas tiesiogiai susietas su socialinės kontrolės klausimais. Kriminologiją galima apibrėžti kaip socialinį mokslą apie nusikaltimus ir juos įtakojančius veiksnius. Iš pirmo žvilgsnio atrodytų, kad kriminologijos problematikos ratas neturėtų išeiti už teisinių (arba tiksliau - baudžiamosios teisės) klausimų ribų. Beje, istoriškai taip ir atsitiko: pirma kriminologinė paradigma - klasikinė - buvo normatyvinio pobūdžio ir bandė apibrėžti nusikaltimo ir nusikaltėlio sąvokas prigimtinės teisės kontekste. Liberali ideologija, kurią lydėjo tokio pobūdžio samprotavimai, aiškino, kokia turi būti normali visuomenė ir kaip ji privalo elgtis su laisvais ir atsakingais (turinčiais laisvą valią) piliečiais. Šioje paradigmoje susiformavo modernaus baudžiamojo teisingumo principai, tačiau nusikaltimus ir nusikaltėlius jie aiškino metafiziškai - pagal 18 amžiaus intelektualinės mados kanonus.

    19 amžius yra pozityviųjų mokslų laikotarpis; metodologinės gamtotyros mados užkabino ir tradicinę kriminologijos problematiką. Nauja paradigma, kaip jai ir dera, keičia keliamų klausimų pobūdį ir reikalauja kitų, negu tai buvo klasikinėje paradigmoje, atsakymų. Ne kas yra nusikaltimas, bet kaip nusikalstama - štai kuo pradeda domėtis nusikaltimų tyrinėtojai; laukiama ne filosofinių samprotavimų apie metafizinius principus, bet nusikaltimus įtakojančių veiksnių analizės rezultatų. Gimsta nauja pozityvistinė paradigma, o kartu su ja - delinkventinė asmenybė, deviacija. Kriminologijoje šalia grynojo akademinio intereso atsiranda angažavimasis socialinei nusikaltimų (deviacijų) kontrolės ir prevencijos politikai.

    Tokiame kontekste kriminologinis žinojimas tampa patrauklus socialistinei, intervencinei, ideologijai, kuri siūlo plačiai naudoti valstybines institucijas socialinės kontrolės tikslams, pažabojant deviacijos apraiškas ir palaikant ir užtikrinant visuomenės saugumą bei tvarką. Iš tikrųjų, pastarųjų dviejų šimtų metų kriminologinių tyrimų patirtis šiandieną leidžia kriminologams pasiūlyti valdžios institucijoms platų asortimentą priemonių, padedančių kontroliuoti nenormalų, visuomenės saugumui pavojingą elgesį arba nepageidaujamus socialinius procesus. Jeigu, pavyzdžiui, pavyksta nustatyti, kad prastos maitinimo sąlygos vaikystėje gali veikti delinkventinį elgesį paauglystėje, tai kodėl nesukūrus medicininės ir socialinės priežiūros strategijos, kuri sumažintų nekokybiško maitinimo veiksnio riziką? Tokiu keliu kuriamos įvairios nusikaltimų, narkomanijos, korupcijos ir kitų deviacijų formų prevencijos ir kontrolės programos. Jų tikslas - mažinti deviacijos apraiškas, užtikrinti visuomenės stabilumą ir gyventojų saugumą. Atrodytų, kad tokiame kontekste socialinė kontrolė turi būti nuolat stiprinama, o deviacija turėtų būti visiškai pažabota.

    Tačiau skelbiant tokias arba panašias programas, susiduriama su rimtomis problemomis. Ir ne tik todėl, kad deviacija ir deviantai leidžia mums geriau suprasti visuomenės normas ir tam tikra prasme inicijuoja visuomenės pokyčius. Socialinė kontrolė nėra tik mechanizmas, užtikrinantis socialinę pusiausvyrą. Ji gali būti apibūdinta ir kaip valdžios arba galios panaudojimas norint paveikti kitų elgesį. Apie šią politinę socialinės kontrolės dimensiją buvo rimtai susimąstęs ne vienas socialinis teoretikas. Pavyzdžiui, apie socialinę kontrolę ir „normalizacijos“ politiką buvo pasisakęs prancūzų mąstytojas M. Foucault. Pasak jo, normalumas nėra neutrali duotybė. „Normalizacija“ yra galios įrankis ir būtent ji sukuria tam tikras elgesio normas, už kurių nepaisymą individui gresia įvairios sankcijos. Dar daugiau, kaip teigia Foucault, socialinių mokslų genezė Vakarų kultūroje lėmė pastangas disciplinuoti ir normalizuoti visuomenę. Remiantis tuo A. Dobryninas daro išvadas, kad pavojų visuomenei kelia ne tiek nusikaltimai arba deviacijos apraiškos, kiek nekritinis deviacijos diskursas ir jos kontrolės industrija.² Nusikaltimai, deviacija, įvairios nenormalumo formos, o tiksliau - jų kontrolė, „maitina“ įvairias vyriausybines, socialines grupes, tyrėjus; tai yra „didžiulis verslas“.

    Žymus JAV sociologas D.Garlandas savo veikaluose teigia, jog nusikaltimų kontrolės tendencijos ir paties nusikaltimo problemos suvokimas susiję su esminiais struktūriniais pokyčiais šiuolaikinėje vėlyvojo modernizmo (nuo XXa. vidurio iki dabar) kultūroje, politikoje ir ekonomikoje. Norint suprasti, kodėl ir kaip keičiasi požiūris į nusikaltimus ir baudžiamoji politika, reikia stebėti, kas vyksta pačioje visuomenėje ir ieškoti reiškinių tarpusavio ryšių. Tokį analizės būdą jis perėmė iš E.Durkheimo.

    D.Garlandas parodė, kaip pokyčiai Jungtinių Amerikos Valstijų ir Didžiosios Britanijos socialiniame, ekonominiame ir kultūriniame gyvenime XXa. viduryje lėmė staigų nusikaltimų skaičiaus augimą. Kitaip tariant, vieni socialiniai faktai (priemiesčių augimas, vartotojiškumo didėjimas, namų ūkio struktūros pokyčiai, vis didesnis moterų ir vyrų įsijungimas į darbo rinką) nulėmė kito socialinio fakto (aukšto nusikaltimų lygio) atsiradimą. Tačiau sociologinio metodo taisykles galima taikyti ne tik nusikaltimų, bet ir baudžiamosios politikos aiškinimui. Baudžiamoji politika taip pat yra nulemta kitų socialinių faktų. Savo veikale „Kontrolės kultūra” D.Garlandas išskiria du laikotarpius Jungtinėse Amerikos valstijose ir Didžiojoje Britanijoje: iki ir po 1970- ųjų. Šie metai ypatingi tuo, kad po jų iki tol egzistavusi nuosaiki gerovės (welfare) baudžiamoji politika, paremta reabilitacijos (pataisymo) principu, buvo pakeista į griežtą, ekspresyvią neokonservatyvią baudžiamąją politiką, paremtą retribucijos ir deteracijos (atpildo ir įbauginimo) principais. Nuosaikiąją XXa. pirmoje pusėje vyravusią baudžiamąją politiką D.Garlandas siejo su keletu kitų socialinių faktų: nedideliu nusikaltimų skaičiumi; visuomenės nuosaikia reakcija į nusikaltėlius dėl nedidelės tikimybės tapti nusikaltimo auka; aukštu socialinės gerovės lygiu. Skirtingai, griežtą retribucinę politiką (R.Reagano - JAV ir M.Thatcher - Britanijoje) jis aiškino aukštu nusikaltimų skaičiumi, didele nusikaltimų baime visuomenėje, neveiksmingomis nusikaltimų kontrolės priemonėmis. Esminis šios politikos bruožas, kurį D.Garlandas vertina kaip ydingą, tai siekis griežtomis bausmėmis išspręsti nusikaltimų problemą, neįvertinant pasikeitusių socialinių sąlygų, kurios ją sukėlė.

    D.Garlandas paaiškina, kaip konkrečiame istoriniame laike susiformuoja, prigyja ir įsitvirtina tam tikros bausmės formos (įkalinimas, korekcinės praktikos ir pan.). „Reabilitacinio modelio” iškilimą ir įsitvirtinimą XXa. pradžioje baudžiamojoje politikoje jis aiškina tuo, kad žemas nusikaltimų lygis nekėlė baimės tapti nusikaltimų auka, o tai leido susiformuoti globėjiškam požiūriui į nusikaltėlį, kuriam reikia padėti, o ne bausti. Valstybės skiriamos lėšos jų korekcijai ir resocializacijai buvo pateisinamos pačių visuomenės narių. Po 1970 - ųjų, kilus ekonominei krizei, didėjant socialinei diferenciacijai, įvykus kitiems socialiniams pokyčiams, išaugo ir nusikaltimų skaičius. Tokioje situacijoje, kai visuomenės nariai pradėjo jausti nusikaltimų baimę, korekcinį/ reabilitacinį baudimo modelį, paremtą užuojauta, pakeitė atpildu grįsta griežta retribucinė baudžiamoji politika. Prarastas pasitikėjimas reabilitaciniu idealu iš naujo atgaivino kalėjimo idėją. Tik šį kartą įkalinimas siejamas ne su naiviu lūkesčiu perauklėti pažeidėją, bet su siekiu jį nubausti, atkeršyti, izoliuoti nuo visuomenės. Nusikaltėlis dabar ne tas, kurio reikia gailėtis, bet tas, kuris turi atsakyti už savo racionaliai suvoktą ir padarytą nusikaltimą.

    D.Garlandas teigia, jog, evoliuciniu požiūriu, griežta baudžiamoji politika yra anachronizmas, nes ji būdinga ankstesniems ikimoderniems laikams. Tačiau pasitelkiant priežastinį aiškinimą, matyti, jog ji yra logiškas susiklosčiusių sąlygų padarinys. Jo manymu, yra normalu, kad po 1970 baudžiamoji politika orientuojasi į atpildą. Išaugęs nusikaltimų skaičius, desperacijos jausmas, jog „niekas neveikia”, ir visuomenės spaudimas imtis priemonių paskatino griežtus valdžios veiksmus. Lygiagrečiai formavosi kontrolės kultūra. Kontrolės kultūroje pilietinė visuomenė savo iniciatyva perėmė iš valstybės nusikaltimų kontrolės funkciją, nes saugumo užtikrinimas tapo daugiau politikų deklaruojamu pažadu nei realiu faktu.

    Aptardamas nuo XXa. pradžios iki 1970 - ųjų JAV ir Britanijoje vyravusią  gerovės valstybės bausmių politiką, D.Garlandas atkreipia dėmesį, jog iš pažiūros nuosaiki, globojanti ir reabilitacija bei korekcija pagrįsta sistema, buvo sukaupusi didelę galią. Visa baudžiamoji justicija vadovavosi savo vidine logika. Ši logika suponavo, jog yra iš anksto žinomi ir aiškūs kriterijai, pagal kuriuos vieną ar kitą asmenį galima įvardinti nusikaltėliu, o jo poelgį nusikaltimu. Ši logika - tai uždaros kriminalinės justicijos filosofija, kuri nekvestionavo paties įstatymo ir jo galios kriminalizuoti ištisas visuomenės grupes. Panašiai veikė ne tik kriminalinės justicijos sistema, bet ir kitos normalizuojančios institucijos: mokyklos, psichiatrinės ligoninės, kariuomenės ir t.t. Normalizuojančios praktikos ir ekspertų galia - tai skiriamieji reabilitacinio modelio bruožai. Gerovės valstybės kriminalinės justicijos sistemoje buvo išskirtinė grupė, kuri buvo sukaupusi žinias apie nusikaltimus padariusius asmenis ir tai suteikė jiems galią priimti sprendimus. Tai kriminalinės justicijos ekspertai. Jie turėjo lygiai tokią pat neribotą ir nekvestionuojamą galią kaip ir viduramžiais suverenas - valdovas. Teisininkai, psichiatrai, socialiniai darbuotojai ir kt. skirstė žmones į normalius ir nenormalius. Jų kompetencijoje buvo ir bausmių parinkimas: kokią bausmę paskirti, pratęsti ar sutrumpinti įkalinimo laiką, pakeisti reabilitacijos programomis - apie tai sprendė jie.

    Tačiau XXa. viduryje susvyravo pasitikėjimas ekspertais ir jie pradėjo prarasti savo galią. Tokia situacija susidarė Vakarų Europoje bei JAV, staiga išaugus nusikaltimų skaičiui. Tuo metu mokslininkai ir tyrėjai atkreipė dėmesį į pačios kriminalinės justicijos funkcionavimo principus. Tyrimų rezultatai atskleidė už globos ir pagalbos bei reabilitacijos ideologijos slypinčią neribotą savavališką ekspertų galią. Galią, kuri skirsto į normalius ir nenormalius, sprendžia bausmės klausimus ir apskritai lemia žmonių likimus.

    D.Garlandas pastebėjo, jog įkalinimas iš tiesų atlieka visai kitas nei deklaruojamas funkcijas. Jis atkreipė dėmesį, kad po 1970 - ųjų nusikaltimų bumą Amerikoje ir Britanijoje sekęs įkalinimo bumas žymiai nesumažino nusikaltimų skaičiaus. Tai reiškė, jog ir po keliasdešimties metų, po įvairių reformų kalėjimas vis tiek veikė disfunkciškai. Tačiau jis vis dar egzistavo. Ronaldo Reagano JAV ir Margaret Thatcher Didžiojoje Britanijoje vyriausybės XXa. antroje pusėje, vykdydamos griežtą neokonservatyvią ir ekspresyvią politiką, naudojo įkalinimą kaip įbauginimo ir baudimo priemonę gryniausia forma. JAV po 1970 ųjų buvo peržiūrėta bausmių skyrimo tvarka ir buvo įvestos minimalios privalomos bausmės ar minimalūs laisvės atėmimo bausmės terminai. Dabar akcentuojama ne pataisymas ir korekcija, bet nubaudimas. Pavyzdžiui, privalomos minimalios bausmės buvo aiškiai apibrėžtos smurtautojams, seksualiniams nusikaltėliams ir už nusikaltimus, susijusius su narkotikų platinimu. Nepaisant to tokia baudimo praktika neturėjo įtakos nei narkotikų vartojimo mastams, nei bendram nusikaltimų skaičiui. Apibrėžtos minimalios laisvės atėmimo ribos prisidėjo prie įkalinimo didėjimo.

    Anot D.Garlando, šiuolaikinės vakarų visuomenės (ypač JAV) charakteringas bruožas - tai baudimo didėjimas, pasireiškiantis dideliu įkalintųjų skaičiumi. Kalėjimo egzistavimo pateisinimui demonstruojama politinė retorika, besiremianti visuomenės saugumo argumentais. Tačiau, pastebi D.Garlandas, manipuliuojant „visuomenės saugumo” idėja, pateisinama represyvi bausmių politika ir įtvirtinamas politinis populizmas. Nusikaltėlis traktuojamas ne kaip aplinkybių auka, bet kaip racionali asmenybė, turinti pasirinkimo galimybę. Tokiu klasikiniu nusikaltėlio paveikslu ir jam priešpastatytu nuskriaustos aukos vaizdu galima manipuliuoti auditorijos jausmais, užuojauta ir baime ir taip dar labiau sustiprinti panieką ir pyktį nusikaltėliui. Neoklasikinė kriminologija dabar tampa represyvią baudžiamąją politiką pagrindžiančia ideologija.

    Taigi anot D.Garlando, iš pažiūros disfunkcionali kalėjimo institucija, realiai tarnauja kaip įbauginimo, sulaikymo, izoliavimo ir diferencijavimo priemonė, reikalinga status quo palaikymui.

    Platus D.Garlando požiūris į bausmę padėjo jam identifikuoti ir paaiškinti „kontrolės kultūros” susiformavimą JAV ir Britanijoje po 1970 ųjų.

    Laikotarpis nuo XXa. pradžios (tiksliau 1890 ųjų) iki 1970 ųjų JAV ir Europoje apima modernizmo raišką su jo pakilimu apie 1960 uosius. To laikotarpio baudžiamąją politiką ir kriminalinės justicijos sistemą galima apibūdinti kaip „reabilitacinį projektą”. Šis trumpas terminas reiškia visą kompleksą tarpusavyje susijusių elementų: korekcionalistinę ideologiją ir praktiką, valstybinių institucijų sistemą, normalizacijos diskursą ir kt. Mėginant paaiškinti „reabilitacinį projektą”, visų pirma reikia paaiškinti, koks tuo metu buvo valstybės vaidmuo ir socialinis kontekstas.

    Valstybinio reguliavimo įsigalėjimas - vienas ryškiausių modernizmo bruožų. Skirtingai nuo viduramžių moderniaisiais laikais keičiasi galios subjektas. Karalių, valdovą - suvereną, savo rankose sukaupusį visą galią - dabar pakeičia valstybė. Valstybinis reguliavimas apima visas gyvenimo sritis: nuo švietimo, sveikatos apsaugos iki nusikaltimų kontrolės. Toks valstybės galios išaugimas ir jos reguliuojamų sričių praplėtimas buvo nuosekli modernizacijos pasekmė kartu su urbanizacija, biurokratizacija ir specializacija.

    Be to, valstybinis reguliavimas buvo priimtinas pokario metais JAV ir Britanijos visuomenėse. Tai siejama su tuo, jog visuomenė tikėjosi saugaus ir subalansuoto gyvenimo. Šias viltis turėjo patenkinti biurokratinė valstybė. Valstybinėse institucijose dirbantys ekspertai turėjo išspręsti visas socialines problemas.

    Valstybės kaip globėjos įvaizdį leido palaikyti tuometinė situacija. Visų pirma, ekonominė gerovė. Auganti ekonomika užtikrino socialines garantijas, prieinamą sveikatos apsaugą, nemokamą  švietimą ir pan. daugumai - net žemiausiam socialiniam sluoksniui. Antra, nusikaltimų skaičius buvo nedidelis, visuomenė jautėsi saugi, o tai stiprino pasitikėjimą valstybe. Kadangi viktimizacijos rizika buvo nedidelė ir nusikaltimas nebuvo kasdienės patirties faktas, susidarė įspūdis, kad valstybinė nusikaltimų kontrolė yra efektyvi. Be to, masinių žiniasklaidos priemonių nebuvimas, lėmė, kad nusikaltimų tema nebuvo užvaldžiusi viešojo diskurso. Nusikaltimai vyko „ten kažkur”, apie juos geriausiai žinojo nusikaltimų aukos ir teisėsaugos institucijos. Ketvirtas svarbus tuometinės visuomenės bruožas - tai solidarumo etosas ir vyravęs mąstymas, jog vieno žmogaus nelaimė - tai ne jo individualus, bet visos visuomenės reikalas. Todėl valstybė visuomenės vardu turi jam padėti. Be to, kriminologijoje tuo metu vyravo pozityvistinė paradigma, kuri, skirtingai nuo klasikinės, akcentavo vidinių ar išorinių, bet, svarbiausia, nuo individualios valios nepriklausančių, veiksnių įtaką žmogiškajam elgesiui. Tokiu būdu, remtasi prielaida, jog visuomenėje susiklosčiusios sąlygos lėmė žmogaus nelaimę: skurdą, ligą ar polinkį nusikalsti. Todėl visuomenė ir turi prisiimti atsakomybę ir spręsti šias problemas. Tai sudarė reabilitacinės ideologijos kriminalinėje justicijoje pagrindą: nusikaltusiam asmeniui reikia padėti, o ne bausti.

    Visuomeninės sutarties pagrindu valstybė tapo viešojo intereso saugotoja. Tačiau įdomu, pastebi D.Garlandas, kad vietoj to, jog vien tik prižiūrėtų  ar užkirstų kelią socialinėms problemoms, valstybinės institucijos pradėjo aktyviai reguliuoti įvairias gyvenimo sritis. Jos švelniai, bet užtikrintai perėmė šias funkcijas iš eilinių visuomenės narių, kaimynysčių bendruomenių, nevyriausybinių organizacijų ir kt. Pati to meto pilietinė visuomenė, nors nebuvo pasyvi, buvo nušalinta nuo pagrindinių problemų sprendimo. Tačiau, kiek realiai visuomenės saugumą užtikrino valstybinės institucijos, o kiek tai buvo stiprios neformalios socialinės kontrolės ir glaudžių kaimynystės ryšių pasekmė, paaiškėjo kur kas vėliau - apie 1970 uosius (nusikaltimų bumas ir prasidėjusi kriminalinės justicijos krizė parodė valstybinio reguliavimo šešėlinę pusę). Modernybėje visa galia buvo sutelkta socialinių ekspertų rankose: medikai, psichoterapeutai, socialiniai darbuotojai, pedagogai, kriminalinės justicijos atstovai - jie buvo tie, kurių kompetencijoje buvo visų socialinių problemų sprendimas. Normalizacija buvo jų darbinė filosofija.

    Taigi to meto kriminalinės justicijos sistema buvo suvalstybinta, biurokratizuota ir profesionalizuota. Ją organizuojantys principai - reabilitacija ir korekcija. Jos siekis - ne bausti ar atkeršyti, bet padėti asmeniui sugrįžti į „tiesų kelią”. Kriminalinės justicijos atstovai vadovavosi „nėra kaltės" (angl. „no fault") principu. Tai reiškė, jog reikia kalbėti ne apie kaltę ir proporcingai pagal įvykdytą nusikaltimą atseikėti bausmę, bet mėginti padėti asmeniui - jį reabilituoti. Normatyvinę teisės sistemą turėjo pakeisti normalizuojanti mokslo sistema, bausmę turėjo pakeisti gydymas. Tai lėmė ir bausmių skyrimo bei vykdymo ypatumus. Bausmės buvo neapibrėžtos, jos galėjo keistis bausmės atlikimo metu, jei ekspertai nuspręsdavo, jog asmuo pasitaisė. Įkalinimas reabilitaciniame projekte laikytas skatinančiu recidyvizmą ir buvo taikomas kraštutiniu atveju, kai niekas nebeveikė.

    Nors gerovės valstybės reabilitacinis modelis atrodė gerai įsitvirtinęs, deja, apie 1970 - ųjų vidurį prasidėjo aktyvi jo kritika. Reabilitacinį projektą pakeitė griežta, emocionali atpildu pagrįsta baudžiamoji politika. Ši politika buvo atsakas į krizę, kurią patyrė kriminalinės justicijos sistema apie 1970 - uosius metus. Pagrindinis krizės požymis - žymiai išaugę nusikaltimų skaičius ir viktimizacijos rizika. Tarp 1955 ir 1964m. Anglijoje ir Velse policijos užregistruotų nusikaltimų skaičius išaugo dvigubai nuo pusės iki vieno milijono. Antrasis padvigubėjimas buvo 1975m. ir kitas - 1990m. JAV taip pat buvo staigus nusikaltimų skaičiaus augimas: nuo 1960 iki 1980 nusikaltimų išaugo tris kartus. Nusikaltimų daugėjo visose kategorijose: nuo nusikaltimų nuosavybei iki smurtinių.

    D.Garlandas teigia, jog tokį nusikaltimų bumą JAV ir Britanijoje, o taip pat kitose Vakarų Europos valstybėse lėmė savita vėlyvojo modernizmo socialinė organizacija. Buvo daugybė  veiksnių, kurie lėmė tokią situaciją. Patys bendriausieji yra šie: 1) padidėjusios galimybės nusikaltimo padarymui; 2) sumažėjusi situatyvinė kontrolė; 3) išaugusi rizikos grupių populiacija; 4) sumažėjęs neformalios socialinės kontrolės efektyvumas. ³

    D.Garlandas teigia, jog tos pačios ekonominės jėgos, leidusios sukurti gerovės valstybę, prisidėjo prie rizikos augimo ir nusikaltimų bumo. Ekonominė krizė, išryškinusi socialinės stratifikacijos netolygumus; moterų įsiliejimas į darbo rinką; šeimos formų pokyčiai; pokyčiai miestų ekologijoje - kiekvienas veiksnys savaip prisidėjo prie rizikos visuomenės susikūrimo. Šiame kontekste išryškėjo realus valstybės bejėgiškumas nusikaltimų kontrolės srityse. Ji demoralizavosi visuomenės akyse dar ir dėl savo veiksmų vidaus ir tarptautinėje politikoje. Reaguodama į tai ir siekdama išlaikyti savo autoritetą, valstybė pakeitė galios demonstravimo formą: jei anksčiau ji buvo nematoma (toli nuo visuomenės akių, giliai totalinių institucijų viduje kompetentingi ekspertai priiminėjo sprendimus dėl žmonių pataisymo galimybių ir apskritai jų likimų), dabar ji išraiškinga ir ekspresyvi - aiškios, apibrėžtos ir griežtos bausmės. Jeigu anksčiau bausmių skyrimas daugiau buvo pagrįstas racionaliu paskaičiavimu ir ekspertų įvertinimu, tai dabar pasiduodama visuomenės emocijomis. Pasikeičia visas nusikaltimų kontrolės laukas: individuali prevencija užleidžia vietą bendrajai. Dabar svarbus ne individualaus asmens pataisymas, bet visuomenės įbauginimas neišvengiamomis griežtomis bausmėmis.

    Šiame kontekste į pirmą planą iškeliamas visuomenės interesas būti apsaugotai bet kokiomis priemonėmis. Nuskriaustos aukos kultui priešpastatomas piktavalio, klastingo nusikaltėlio paveikslas. Pozityvistinę paradigmą keičia klasikinė: nusikaltėlis lygiai toks pat kaip ir eilinis visuomenės narys - aiškiai suvokiantis, ką daro, todėl jis turi atsakyti už savo veiksmus.

    Taigi visuomenės saugumo argumentas priešpastatomas reabilitacijai. Iš  socialinių ekspertų rankų galia pereina politikams. Mokslininkų balsas tampa tik patariamuoju baudžiamosios politikos formavimo srityje. Iš naujo atgaivinama kalėjimo idėja. Tačiau dabar įkalinimo tikslas - ne reabilituoti, bet izoliuoti, atimti galimybę nusikalsti ir nubausti.

    D.Garlandas XXa. pabaigos vėlyvojo modernizmo visuomenę vadina „baudimo”. Pagrindinis jos požymis - polinkis socialinius konfliktus spręsti baudžiamosiomis priemonėmis. To įrodymas - socialinių problemų kriminalizacija ir aukštas įkalinimo lygis. Lygia greta ir reakcinga, emocionali politinė retorika. Tačiau ne tai leido stabilizuoti kriminogeninę padėtį XXa. paskutiniajame dešimtmetyje. Tai greičiau lėmė pilietinės visuomenės įsijungimas į nusikaltimų kontrolės sritį ir pasikeitusi kriminalinės justicijos darbinė logika.

    Reikia pažymėti, kad, nepaisant aktyvios reabilitacinio projekto kritikos, XXa. pirmoje pusėje susikūrusi kriminalinės justicijos sistema ir ją sudarančios institucijos XXa. pabaigoje niekur neišnyko. Toliau egzistavo ir pačios institucijos (policija, prokuratūra, teismai, pataisos įstaigos ir t.t.), ir tęsėsi jų vykdoma veikla, kurioje neapsieita ir be socialinių ekspertų (medikų, psichiatrų ir pan.) pagalbos. Tačiau svarbu tai, kad egzistuojančių institucinių struktūrų rėmuose kito patys veiklos principai. Buvo sprendžiama ne nusikaltimų problema apskritai, bet siekta kontroliuoti situaciją: orientuojantis į konkrečias tikslines grupes, spręsti konkrečias problemas ir siekti užsibrėžtų tikslų bei uždavinių. Taigi vadybos principai prasiskverbė ir į kriminalinės justicijos sritį. Visuomenės saugumas, o ne nusikaltimų išnaikinimas tapo tikslu. Svarbu ir tai, kad XXa. pabaigoje valstybinės institucijos jau nebebuvo nusikaltimų kontrolės monopolininkės. Valstybė tapo pilietinės visuomenės partnere nusikaltimų kontrolės srityje.⁴

    Įvertinę valstybinių institucijų nepajėgumą, eiliniai visuomenės nariai patys pradėjo rūpintis savo saugumu. Kūrėsi įvairios organizacijos, vietos bendruomenės, kaimynystės stebėsenos grupės ir pan. Piliečiai sukūrė ir išvystė kasdienius rutininius elgesio modelius ir ėmėsi atsargumo priemonių, kaip gyventi šiuolaikinėje aukšto nusikaltimų skaičiaus visuomenėje. Saugumo sritį palietė ir komercializacijos procesai. Verslo sektorius perėmė rizikos valdymo funkcijas: kūrėsi saugos įmonės, vystėsi saugumo užtikrinimo infrastruktūra. Šios praktinės kasdienės rutinos sudarė socialinį pagrindą daugeliui naujų pastarųjų metų prevencijos programų ir suformavo kultūrinį darinį - nusikaltimų kompleksą - kuris apaugo aplink nusikaltimus XXa. pabaigoje. Būtent šios adaptacijos ir pilietinės visuomenės praktikos lėmė nusikaltimų skaičiaus mažėjimą nuo 1990 ųjų teigia D.Garlandas.

1.2. Baudžiamosios politikos formavimasis Lietuvoje

    Šiuolaikiniai kriminologai, vertindami baudžiamąją politiką atskirose pasaulio šalyse bei regionuose, atkreipia dėmesį, kad valstybėse, kuriose yra aukštas registruotų nusikaltimų lygis, nebūtinai yra vykdoma griežta bei represyvi baudžiamoji politika ir atvirkščiai. Tokiose Vakarų Europos šalyse kaip: Slovėnija, Italija, Airija, Prancūzija, Graikija, Belgija, Vokietija, o taip pat Skandinavijoje (Danijoje, Suomijoje, Norvegijoje, Švedijoje), nors užregistruotų nusikaltimų skaičius nėra pats žemiausias Europoje, įkalintųjų skaičius yra palyginus nedidelis, galimas bausmių sąrašas už padarytus nusikaltimus platus, o nuteistiesiems dažniau skiriamos alternatyvios nei laisvės atėmimo bausmės. Egzistuoja ir priešingi pavyzdžiai. Tokiose Rytų Europos valstybėse kaip: Baltarusija, Gruzija, Ukraina, Moldova, ir Baltijos šalyse (Lietuvoje, Latvijoje, Estijoje), o taip pat Lenkijoje užregistruotas nusikaltimų lygis pasaulio ir Europos kontekste nėra pats aukščiausias, tačiau įkalintųjų skaičiumi jos pirmauja Europoje ir užima aukštas pozicijas pasaulio sąrašuose.

    Europos Sąjungos kontekste Lietuva 2007m. pagal įkalinimo lygį (232 kaliniai 100 000 gyventojų) užėmė 3 vietą po Estijos ir Latvijos. Pasaulio mastu, iš 216 valstybių ji 50 vietoje. Tačiau, vertinant kriminogeninę padėtį šalyje, ji nėra pati blogiausia Europoje. Kaip teigia G. Sakalauskas, Lietuvoje nusikaltimų lygis yra beveik 2 kartus mažesnis ir išaiškinama beveik 3 kartus mažiau veikų, o taip pat nuteisiama 2 kartus mažiau nusikaltėlių nei kitose Europos valstybėse. Nepaisant to, Lietuvoje yra kur kas daugiau kalinių nei ten. Šį paradoksą paprastai paaiškina ilgi laisvės atėmimo bausmės terminai, Baudžiamosios politikos Lietuvoje griežtumą kriminologas sieja su sovietiniu paveldu - itin griežta anksčiau vyravusia baudžiamąja politika ir sovietiniu mentalitetu.⁵ Tai pasakytina ne tik apie Lietuvą, bet ir apie kitas postsovietines valstybes.

    Aukščiau minėti pavyzdžiai galėtų atrodyti keistai, jeigu būtų manoma, jog baudžiamoji politika, jos griežtumas, represyvumas tiesiogiai siejasi su kriminogenine padėtimi šalyje. Tokią logiką iš pirmo žvilgsnio geriausiai pagrįstų Jungtinių Amerikos Valstijų ir Rusijos atvejai. Šios valstybės lyderiauja pasaulyje tiek padarytų ir užfiksuotų nusikaltimų skaičiumi, tiek pagal savo įkalinimo lygį. 2006 m. JAV nusikaltimų skaičius buvo 11 401 313 (t.y. apie 3738 nusikaltimai 100 000 gyventojų), o 2007m. 100 000 gyventojų teko 750 kalinių. Atitinkamai Rusijoje 2007m. užregistruotas 3582541 nusikaltimas (t.y. 2522 nusikaltimai 100 000 gyventojų), o įkalinti 888227 kaliniai (628 kaliniai 100 000 gyventojų 2007m.). Žvelgiant į šiuos skaičius ir Rusijos baudžiamosios politikos pobūdį, galima daryti pagrįstą prielaidą, kad jeigu Rusijos nusikaltimų lygis pakiltų iki nusikaltimų lygio JAV, pirmojoje būtų dar daugiau kalinių nei pastarojoje.

    Deja, baudžiamosios politikos formavimas/is yra kur kas sudėtingesnis procesas ir jis tiesiogiai nepriklauso nuo nusikaltimų lygio šalyje. Baudžiamąją politiką lemia daug veiksnių: socialinė, ekonominė, politinė, kultūrinė šalies situacija ir raida. Aukščiau aptartas keleto šalių įkalinimo lygis yra tik vienas baudžiamosios politikos, jos griežtumo ar liberalumo, indikatorių. Ją nusako kur kas daugiau kriterijų: skirtinų bausmių sąrašas (galimų bausmių kiekis bei pobūdis), teismų praktika, skiriant bausmes, laisvės atėmimo bausmių trukmė ir ypatingai - požiūris į pakartotinus nusikaltimus ir baudimo už juos praktika.

    Nepaisant baudžiamosios politikos įvairovės, galima įvardinti du būdingiausius ir tarpusavyje glaudžiai susijusius XXa. pabaigos - XXIa. pradžios baudžiamosios politikos bruožus JAV ir Europoje. Pirma - tai polinkis kriminalizuoti kai kurias opias socialines problemas. Ir antra - užlipinus šioms problemoms „nusikaltimo” etiketę, jas spręsti baudžiamosiomis priemonėmis. Vyrauja nuostata, kad šios socialinės problemos ar konfliktai bus efektyviau išspręsti taikant arba grasinant kriminalinėmis bausmėmis. O tokių „progų” kriminalizuoti postmodernioje XXIa. visuomenėje atsiranda vis daugiau. Lyginant ją su viduramžiais ar net vėlesniais industrinės visuomenės kūrimosi laikais, matyti, jog sparti ekonominė raida drauge su teigiamomis pasekmėmis atnešė ir labai daug neigiamų padarinių. Be to, globalizacija sukūrė daugiau įtampos laukų tarptautiniame bei nacionaliniame lygmenyje nei jų buvo anksčiau.

    Geriausiai žinomos tokios kriminalizuotos problemos JAV ir Vakarų Europoje kaip: terorizmas, korupcija, narkotikų vartojimas ir platinimas, prekyba žmonėmis, kompiuteriniai nusikaltimai ir pan. Tai tik keletas pavyzdžių. Jiems bendra tai, kad tai yra socialinės prigimties problemos, kurias bandoma spręsti baudžiamosiomis priemonėmis. Tačiau kriminalizacija nepadeda išspręsti problemos. Ji tik lemia dar didesnį latentiškumą, stigmatizuoja atskiras visuomenės grupes ir didina socialinę atskirtį. Visuomenės spaudimas spręsti nusikaltimų problemą baudžiamosios politikos formuotojams neretai pasibaigia tuo, kad pastarieji neieško nuosaikių alternatyvų, o vis plečia kriminalizacijos lauką ar net griežtina bausmes.

    Tačiau ne visos valstybės atskirų nusikaltimų problemas sprendžia baudžiamosiomis priemonėmis. Pavyzdžiui, pagal Nyderlandų 1976 m. Narkotinių medžiagų įstatymą (Opiumwet, toliau – Narkotinių medžiagų įstatymas) draudžiama laikyti, parduoti, auginti, vežti, gaminti, importuoti ir eksportuoti narkotines medžiagas. Už šiuos veiksmus numatytos baudžiamosios sankcijos, kalbant apie visus narkotikus, tarp jų – kanapes ir jų gaminius, išskyrus atvejus, kai jie naudojami medicinos, mokslo arba švietimo tikslais, jeigu yra gautas išankstinis leidimas. Tolerancijos politika, kurią Nyderlandai nustatė lengvųjų narkotikų pardavimo ir vartojimo atžvilgiu, – tai ilgo pasirengimo proceso rezultatas.  Ši politika grindžiama skirtumu tarp vadinamųjų sunkiųjų narkotikų, kurie kelia nepriimtiną pavojų sveikatai, t. y. opiatai, kokainas, kodeinas, heroinas, ekstazis, kanapių aliejus arba amfetaminai ir LSD, ir vadinamųjų lengvųjų narkotikų, kurie apima kanapes ir jų gaminius, nekeliančius tokio pat nerimo, nors vis dėlto laikomus „galinčiais sukelti pavojų“. Kadangi pavojus, susijęs su lengvųjų narkotikų vartojimu, yra „priimtinas“, Nyderlandų įstatymų leidėjo strategija jų atžvilgiu yra lankstesnė, palyginti su strategija, taikoma sunkiesiems narkotikams. Lengvųjų narkotikų turėjimas asmeniniam vartojimui nelaikomas nusikaltimu, o jų pardavimas griežtai ribotais kiekiais ir kontroliuojamomis sąlygomis yra toleruojamas. Taip įstatymų leidėjas bando išvengti lengvųjų narkotikų vartotojų paženklinimo ir išstūmimo iš visuomenės ir atskirti sunkiųjų narkotikų rinką nuo lengvųjų narkotikų rinkos, sukurdamas socialinį barjerą, trukdantį pereiti nuo vienų prie kitų.  Tolerancijos politika, be kita ko, buvo įgyvendinta generalinių prokurorų kolegijos priimtomis direktyvomis. Šiose direktyvose, turinčiose įstatymo galią, yra nustatyti prokuratūros prioritetai atliekant tyrimus ir vykdant baudžiamąjį persekiojimą dėl Narkotinių medžiagų įstatymo pažeidimo. Teisminės institucijos, vykdydamos atrankinę baudžiamąją politiką, remiasi persekiojimo tikslingumo principu ir paprastai nepradeda baudžiamojo persekiojimo dėl smulkios prekybos narkotinėmis medžiagomis, prioritetu laikydamos nubaudimą už neteisėtą prekybą narkotinėmis medžiagomis ir didelį nusikalstamumą. Pavyzdžiui, Nyderlandų valdžios institucijos toleruodavo tai, kad jaunimo bendrabučiuose įgalioti platintojai (huisdealer) parduodavo nedidelius kiekius produktų, pagamintų pluoštinių kanapių pagrindu. Paskui jos išplėtė šią politiką ir ėmė ją taikyti „coffee shops“, kuriose narkotinės medžiagos komerciniais pagrindais (op commerciële basis) parduodamos suaugusiesiems. Pagal Nyderlandų teisės aktus „coffee shops“ – tai viešosios įstaigos, priklausančios tokių greito maitinimo įstaigų kategorijai (sektorius „Viešbučiai, restoranai, kavinės“), kaip antai, „snack-bars“ arba gruzdintų bulvyčių prekybos vietos, kur gali būti valgoma, bet prekyba alkoholiniais gėrimais jose yra uždrausta. Vietos valdžios institucijos, t. y. meras, prokuroras ir policijos viršininkas, gali leisti steigti šias įstaigas, jei yra tenkinamos šios sąlygos.

    Pagal Narkotinių medžiagų įstatymo 13b straipsnį savivaldybės valdžios institucijoms pripažįstama daug įgaliojimų bausti už neigiamą poveikį ir viešosios tvarkos sutrikdymą pažeidus šio įstatymo nuostatas. Pavyzdžiui, meras gali įsakyti laikinai arba galutinai uždaryti „coffee shop“.

    Nuo 2004 m. Nyderlandų Karalystėje siekiama sugriežtinti įstatymus, susijusius su „coffee shops“ steigimu, ir sustiprinti priemones, skirtas kovai su organizuotu nusikalstamumu. Nyderlandų Karalystė, veikdama kartu su susijusiomis savivaldybėmis, taip pat bando išspręsti problemas, kylančias dėl tarpvalstybinių jos politikos pasekmių, ir sumažinti viešosios tvarkos sutrikdymus ir visuomenės saugumo pažeidimus, kuriuos sukelia didelis ir vis gausesnis narkotikų turistų antplūdis į jos teritoriją. Be transporto judėjimo ir automobilių stovėjimo vietų problemų, daugelis gyventojų pateikiamų skundų yra susiję ne tik su triukšmu ir nepatogumais, patiriamais dėl kanapių vartotojų, viešai vartojančių narkotikus, susibūrimų, bet ir su neigiamu poveikiu, kurį daro nusikalstami tinklai, susikūrę aplink „coffee shops“ ir kurį sukelia narkotikų platintojai ir narkomanai, galintys palikti panaudotus švirkštus arba įsibrauti į daugiabučių laiptines. Šių sunkumų, be kita ko, daugiausia kyla Belgijos, Vokietijos ir Prancūzijos pasienio zonose. Nyderlandų vyriausybės paskatintos, vietos viešosios valdžios institucijos sugriežtino savo teisės aktus – apribojo „coffee shops“ skaičių savo teritorijoje arba pasirinko jų veiklos nutraukimo politiką.⁶

    Pažymėtina, kad jeigu baudžiamosios politikos tikslas būtų vien rasti sprendimą, kaip elgtis su jau nusikaltusiais asmenimis, jis būtų nesunkiai realizuotas. Teisinių žinių ar kompetencijos penologinės technikos srityje, kaip resocializuoti, izoliuoti, „nuveiksminti“, ar netgi atsikratyti nepageidaujamais asmenimis („nusikaltėliais") sukaupta pakankamai. Klasikiniai istorijos pavyzdžiai - žydų tautos genocidas ir sovietinio režimo kova su „liaudies priešais“ - rodo, kaip tiksliai galima identifikuoti, stigmatizuoti, izoliuoti ir vėliau sunaikinti ištisas visuomenės grupes ar net tautas. Tačiau baudžiamosios politikos tikslas kur kas platesnis nei vien „susidoroti su nusikaltėliais". Ko siekiama baudžiamąja politika apskritai? Užtikrinti visuomenės saugumą? Sustiprinti jos solidarumą? Sudaryti sąlygas spartesnei ekonomikos raidai? O gal pademonstruoti elito galią? ⁷

    Kaip šiame kontekste atrodo Lietuvos atvejis? 2007m. duomenimis Lietuvoje teko 232 kaliniai 100 000 gyventojų, kai Vakarų Europos valstybių vidurkis yra apie 100. Tačiau tai tik ad hoc požiūris, fiksuojantis vieną laiko momentą, kuris jokiu būdu negali apibūdinti Lietuvos baudžiamosios politikos ir fundamentalesnių jos pokyčių. Siekiant juos užčiuopti, reikia įvertinti ilgalaikes tendencijas. Baudžiamąją politiką gerai atspindi jos „rezultatai", iš kurių galima paminėti: bendrą kalinių skaičių, įkalinimo lygį 100 000 gyventojų, suimtųjų skaičių ir asmenų, nuteistų laisvės atėmimu/ areštu, skaičių.

    1 pav. Įkalinti asmenys Lietuvoje 1991 – 2007 m. (metų pabaigoje)⁸

    Iš  1 paveikslo matyti, jog nuo Nepriklausomybės pradžios (duomenys pateikiami nuo 1991m.) iki 1999 - 2000 m. Lietuvoje bendras kalinių skaičius, nors netolygiai, bet augo. Jei 1991m. buvo 9175 kaliniai, tai 1999 m. jie pasiekė 14412 ribą. Vėlesnis 2000 - 2003 m. laikotarpis buvo gana prieštaringas: 2000 m. kalinių skaičius staiga sumažėjo (9516), o paskui 2001m. vėl išaugo (11566). Tik nuo 2003m. nusistovėjo daugiau ar mažiau stabili padėtis ir šiuo metu svyruoja apie 8000 ribą (2007m. buvo 7866 kaliniai).

    Po šiais absoliučiais skaičiais slypi daug įstatymų leidybos bei baudžiamosios praktikos aspektų. Aukštas įkalintųjų skaičius pats savaime dar nereiškia, jog kasmet įkalinama labai daug asmenų. Iš tiesų kalinių skaičius priklauso ir nuo bausmių skyrimo taisyklių, laisvės atėmimo bausmės trukmės, alternatyvų laisvės atėmimo bausmei, ir kitų svarbių veiksnių, kurie, veikdami kartu, duoda bendrą rezultatą - įkalintųjų skaičių.

    Absoliutus kalinių skaičius ar įkalinimo lygis parodo, kuri visuomenės dalis turi tiesioginės kalėjimo patirties. Be to, tai reiškia, kad dar didesnė visuomenės dalis yra tokių, kurie turi netiesioginės, su kalėjimu susijusios patirties. Tai kalinių giminės ir artimieji. Tačiau ši informacija yra tik bendro pobūdžio, kadangi kaliniai apima skirtingus atvejus: tiek nuteistuosius laisvės atėmimu, tiek suimtuosius.

    Daug pasakantis apie baudžiamąją politiką yra suimtųjų skaičius. Suimtieji asmenys laikomi įkalinimo įstaigose, nors jiems dar nėra paskelbtas teismo nuosprendis. Nepriklausomybės laikotarpio pradžioje beveik kas penktas ar kas ketvirtas įkalintasis buvo suimtasis asmuo, kuriam dar nepaskirta laisvės atėmimo bausmė. 1993 m. suimtieji sudarė netoli trečdalio - net 29 % bendro kalinių skaičiaus. Pastaraisiais metais (ypač nuo 2005 m.) situacija yra kur kas geresnė: suimtieji sudaro apie 12% visų kalinčiųjų skaičiaus.

    Kalinių, kuriems buvo paskirta laisvės atėmimo bausmė, skaičius ir lygis dar geriau apibūdina baudžiamosios politikos „rezultatus“. 1 paveiksle pateikti duomenys rodo, jog Nepriklausomybės pradžioje 1991m. Lietuvoje kalėjo 7394 šia bausme nuteisti asmenys. Toliau šis skaičius po truputį augo ir 1999m. pasiekė 12205 ribą. 2000m. laisvės atėmimu/ areštu nuteistų ir kalinčių asmenų skaičius sumažėjo iki 7601 ir panašus lygis (apie 7000), išskyrus pakilimą 2001 - 2002 m., laikosi iki šiol.

    Šioje vietoje reikia atskirti bent tris skirtingus aspektus: pirma, kaip dažnai paskiriama laisvės atėmimo bausmė, antra, kiek yra kalinčių asmenų, kuriems paskirtas laisvės atėmimas, ir, trečia, kokia yra laisvės atėmimo trukmė. Aukštą įkalinimo lygį Lietuvoje lemia ne pats laisvės atėmimo bausmių taikymo dažnumas, kiek tai, kuriam laikui asmeniui atimama laisvė. Daug pasakantis rodiklis yra laisvės atėmimo bausmės vidurkis. Kaip pastebi G.Sakalauskas, priežastis, kodėl kai kuriose vakarų Europos valstybėse, kur laisvės atėmimo bausmė taikoma kur kas dažniau nei Lietuvoje, bet kali mažiau nuteistųjų laisvės atėmimu tuo pat metu yra ta, kad ten paskiriama laisvės atėmimo bausmė yra kur kas trumpesnė: Lietuvoje ji skaičiuojama metais, o, pavyzdžiui, Nyderlanduose - mėnesiais.